Marytė Margarita užaugo Pasvalio rajone. Pasvalys žymus savo aikšte su fontanu per vidurį, kuris žiba įvairiomis spalvomis šiltais vasaros vakarais. Ten yra pigi Humana. Beje, kaimuose aplamai Humanos geresnės. Nes ten mažai kas madą kerta. Tai jei randi kąnors gero. Ta prasme, labai gero. Greičiausiai sumokėsi porą eurų ir charašo. Iš Pasvalio netoli iki Latvijos. Man patinka Latvija. Nežinau, kodėl. Matyt todėl, kad turi patikti. Nu nes kaip ir nėra Latvijai kuo man nepatikti. Tai ir patinka.
Užtat Marytė Margarita- nepatinka. Bet patinka visiem kursiokam. Turbūt biški dėl to nepatinka man. Nes nesuprantu- kodėl. Aš vat turiu problemą- veidas stiprus septyni. Galvoj irgi, atrodo, užtenka visko per akis. Bet vat mane, kaip šlapią Brisių visi varo šalin. Nesuprantu, lygtai prausiausi. Ir šiandien. Ir vakar. Tipo, kaip visi.
Marytė Margarita moka kerinčiai šypsotis. Po apatine lūpa perliniai blizgantys dantukai. Mano tai tobulai tiesūs. Bet biški geltoni. Rūkau nuo penkiolikos. Ir Marytė Margarita rūko. Bet ji labai elegantiškai. Ir nelaido skausmingų bajerių ne vietoj. Nuo penkiolikos. Ir jai neplyšta batai. Po savaitės. Ir šiaip tėvukas duoda Zaroj pasišvaistyt kartais. Tikriausiai dar ir todėl man nepatinka Marytė Margarita. Dar Marytė Margarita nevalgo po šešių. Tipo nesveika. Aš tai valgau belekiek. Čia toks mano būdas kovoti su stresu.
Marytė Margarita gavo diplomą. Aš negavau. Trečiam kurse per smarkiai užreivinau. Šiaip niekad ir neverkiau, kad neturiu. Man kažkaip visalaik labiau norėjosi keliaut. Su menais kažką veikt. Turėjau labai daug klausimų, apie kaip veikia dalykai pasauly. Ir kodėl Marytė Margarita patinka bernams- o aš su savo puikiu humoro jausmu ir septyneto snukiu sėdžiu visa kartais depresuota ir vieniša. Ir be diplomo. Ar reikia? Ai, pochui, nereikia.
Marytė Margarita su savo dideliu prabangiu diplomu tapo kirpėja. Ne šiaip kokia. Gražiai ji ten tuos plaukus karpo. Aš neįkasčiau pas tokią nei grifką apsišmulint. Salonas prabangus. Kėdės šviesia minkšta oda muštos. Atrodo kaip jaunystėj. Turi savo plaukų lako brendą. Logotipas Fuksijų spalvos. Dabar puošiasi jau ne Zaroj , o pas vietinius, atseit, eko dizainerius. Aš tai po šiai dienai iš Humanos viską. Ir šiai kiekvieną škurlį drožiu kol skyles pramušu. Gal dėl to bernam ir nepatinku. Marytė Margarita turi ir marškinėlių brendą. Su šilkografija spaudžia, prabangiai. Kur nesusitrina greit. Vabalus paišo. Gražūs vabalai. Elegantiški. – Aš tai dirbau šilkografijoj kažkada. Manau, kad esu sugadinusi tavo maikutę -Marškinėlius. Maikutę man sugadinus, mėnesio gale teko susimokėti.
Marytė Margarita pasižiūrėjo į mane paniekos kupinu žvilgsniu trumpais stakato į Kauno miesto senamiesčio grįstkelį belsdama auksine kurpaite. Šito po šiolei niekaip nesuprantu- atrodo prausiuos ir viską. Bet jos į mane su visdar humanos kelnėm, bet Stella McArtney rankinuku, vistiek žiūri, kaip į kokį ligotą neišsivysčiusį šunį.- Tai okay, Maryte, einu kavos, gerų darbų.
Tokios neatsako. Permeta savo Rapunzelės kasas per petį, akim, atrodo, Kentauro Alfą bando prizoomint, o ne mano vargšės veidą. O tu lieki su savo vidinio Brisiaus pojūčiu stovėt Gucci magijos debesyje.
Aš bijau Marytės Margaritos. Ji ir jos languotu vienetiniu ploščiumi apdengti tobuli pečiai, bei nepriekaištingas socialinis veidrodėlis kišenėje, apžavi visas mažas mergaites. Ji tarsi tikra pasakų fėja. O aš žiūriu į savo blizgančias akis ir dideles ausines ant galvos, nepriklijuota šypsena papuoštą veidą. Ir galvoju. Penki metai. Ir tavo ugnelės pradės truputį gesti. Nuo vienatvės. Nes Marytė Margarita atsirenka, kas jai patinka. O ji patinka visiem bernam. O šlapius šunis, jei kas ir mėgsta, tai man jau truputį vėloka.
Šlapias šuo turi tą savybę- žiūri į jį visą sušalusį, ne itin gražų, su protingom blizgančiom spangėm, įsikabinusį paskutinio gyvybės siūlo- nori nenori pasijusi dėl kažko kaltas. Tai geriau nusisukt ir nežiūrėt.
Tai vat taip ir gyvenam- Marytė Margarita ir jos languotas ploščius visus aplošė šachmatuose. Ji be parkių atrobotauja savo , kad visuomenės akyse visuomet atrodytų rimta ir atsakinga, ne gana to, ryški, pilietė. Susitinka su Ona Emanuele ir Eugenija Lelija, kurios irgi nemėto ne vietoje skausmingų bajerių. Atsigeria šampano. Pamačius Brisių nusuka akis į Kentauro Alfą. Ir nėra tame nieko blogo. Išskyrus ekologinę katastrofą. Ir bendrą visuomenės moralinių vertybių nuosmukį. Ir vaikus, kur keturiolikos skaito Nevykėlio Dienoraštį. Nes Musių Valdovas be paveiksliukų. O skaityti tėtis liepė.
Ir aišku, šlapią šunį, kuris iš Nevykėlio Dienoraščio protagonisto užauga lyg ir laimingu žmogumi. Tačiau, greičiausiai, nesusilauks palikuonių. O miestelio fėjos nuo jo ir toliau gana dažnai nusuka akis. Nors vakar lygtais prausėsi...
Greta Oldenburg
Kaunas
2021
