Tądien man labai reikėjo šaldytuvo. Ne kokio ypatingo, A plius klasės, su žvilgančiomis chromuotomis durelėmis. Tiesa, šviečiančio spalvotais kvadratėliais labai norėčiau. Reikėjo tai paties paprasčiausio. Su kamera. Mintyse svajojau, kaip ten prisikraučiau kalnus pė em esinių jogurtų, pudingų ir marmurinių pyragaičių. Ir ledų dėžutėmis! Naminių koldūnų. Čeburėkų. Kiaušinių ir daržovių?
Bet šaldytuvo nebuvo. O buvo dar ir šiaip labai labai blogai.
Pirmiausia, išleidau pusę atlyginimo ant skudurų ir foto juostelių, o tada netekau darbo. Kone. Iškart. Juostelės, deja, taip ir liko neišryškintos.
Po kokio mėnesio visi mano draugai, daugiausia, vyrai, nes kitokių nelabai kada ir turėjau, susirado antras puses. Praktiškai vienu metu. Tai taip ir likau viena. Žinote tą jausmą, kai niekas NIEKAD neturi laiko su tavimi susitikti? Tu supranti ir juos pateisini. Jie su meilėm seilėm, statosi gyvenimus sparčiai. Lyg ant mielių. Būdavo, jaučiuosi kalta. Kad nesugebėdavau „pateisinama“ ir „suprantama“ atskirti nuo savojo „žmogiška“.
Niekas manęs, net ir su gražiu veidu, be diplomo samdyti nenorėjo. „Tokie dabar laikai“. Ir viskas.
Pirmus pusę metų gyventi iš bedarbio pašalpos dar buvo pusė velnio. Vėliau, rytais tiesiog žiūrėdavau į savo dy ai vai mozaikinį veidrodį, pagamintą iš mažesnių veidrodėlių. Ir kalbėdavausi su augalu.
Augalas buvo pelargonija ir truputį dvokė. Po metų, mano ex bičiuliams smagiai klajojant po pasaulį. Neatsakinėjant į žinutes. O man stebint jų laime ir nuotykiais pulsuojančius gyvenimus per tylią facebook`o rakto skylutę. Po metų nesibaigiančių psichoterapijos su augalu seansų. Aš dirbau nedidelėje, sudžiūvusiu alumi ir myžalais prasmirdusioje valgyklėlėje prie autobusų stoties. Maždaug po metų aš nusprendžiau nusižudyti.
Mano savižudės raštelis, paliktas tam, kas pasiges pirmas, atrodo taip: „Man šitam bendrabučio tipo bute trūko tik šaldytuvo“.
Šiauliai. Kaunas 2021