-Labas, labas, Valerijau. Va aš ir kavutės tau jau užsakiau. Amerikano. Reikia pamėginti, sakau.

-Eik tu, Alfonsai, tas Amerikano, kaip skiestą tepalą iš lenkų į mašinytę pilt, seni reikalai, kche kche.  Ačiū . Tai kaip laikaisi, kaip  tavo moteriškutė?

- Po senovei, drauge, po senovei. Kas čia bus kitaip. Darbuojuosi. Duok die, kad tų darbų tik nepristigti. Šią savaitę į Gdanską. Baisu į tą Putinyną riedėti, bet puspriekabėj tik kažkokios mandrios darbo knygos. Kelios europaletės ir viskas. O į kišenę keturi šimteliai. Maniškė tai nieko. Maudymosi kostiumėlius štampuoja ceche. Vakarais serialus graužia. Kažkokius „Tarnaitės pasakojimus“. Galvojau kokia nors melodrama. Žinai, kur apie meilę tų varguolių Meksikoj. Kur paskui už milijonierių išteka. O ten, pasirodo, vien smurtas. Atseit, Amerikoj po trečio pasaulinio karo žemesnės klasės moterys mazgoja turtingiems diedams kojas ir išnešioja vietoj žmonų vaikus. Tai bando jos ten atseit už savo teises kovoti. Nu ir gerai, galvoju. Paprotingėjo mano boba.

- Taip, taip, tie milijonieriai visur savo velnio sėklas nešioja, ar auksiniai berniukai, ar su galvom ant pečių, bet man irgi graudu daros į savo senutį X keturi pažiūrėti šitiek ariant. O  tai dar palyginti gerai. Va pažiūrėk, mergos. Lūpos plastmasinės, smegenėlės kaip pas slieką. Tai tik ant slieko joti ir tinkamos. O su tais internetais, tai išvis. Matei kadanors TikTok?  Aš va pusryčius savo dvidešimtmetei karalaitei darau, galvelę glostau, o ji man pasakoja, kaip pūstalūpės grupiokės ten iš neįgalių žmonių tyčiojasi. Parodė, kaip vaikai storuliai lašinius krato. Nu ir man truputį juokinga buvo. Bet kultūros lygis tai akivaizdu koks pas tas gražuoles. Liepiau savo marmozelei išsitrinti Tinderį. Sakiau, nedaryk man gėdos.

- Aš tai negaliu tų visokių menininkų, reperių, dailininkų, didžėjų pakęsti. Žmonės dirba... Už ką jiems tuos milijonus moka, tai niekaip nesuvokiama. Vakar skaičiau, kaip kažkokia tai gotė mergaitė su psichiniu sutrikimu, kur įįsivaizduoja savo tuščioj puodynėj, kad yra vampyrė, aštuoniolikos, berods, penkis klasiokus, iš tų žinai, didžėjų,  su veltiniais ant galvos, suvyniojo į kiliminę dangą, padegė tuos kilimus ir nurideno nuo kalno. Rado per kratą namuose visų penkių bachūrų portretus. Tik vienai mergaitei pavyko išsigelbėti. Siaubingi vaikai. Siau-bingi. O tie vargšeliai va pas kokį nors iškrypėlį ant sienos kabės nupirkti už šimtus tūkstančių.

Aš atsisukau, netikėtai nelauktai nugirdusi šį dviejų urvinių tėtušių pokalbį ir sakau – Kad uždirbti milijonus, mene reikia nežmoniškai toli ir sunkiai kapstytis, Lietuva ar Amerika. Ir nesam mes visi tie, vadinkime, menininkai kažkokie žmogėdros vampyrai. Supykusi atsukau jam į veidą savo fotoaparatą, prizoominau kiek ėjo arčiau ir nufotografau close- up portretą su blykste.

-Tu blet....!!!!!!

O aš dar trumpam atsisukau parodyti savo šviesiai rožinį liežuvį ir nupuškavau toliau.