Ar kada susimąstėte, kodėl mano kartos tėčiai ir mamos po keturiasdešimties laisvalaikiu renkasi, pavyzdžiui žvejybą. Televiziją. Sodininkystę. Retas kuris- knygą. Kadangi dauguma jau perskaitytos. Arba nėra laiko. Nebėra ir nervų. Nes reikia gi kažką uždirbti tiems vaikams. Anūkams.
Pamenu, nesuprasdavau, kodėl mano mylimas tėvelis nuolat kartodavo “Nu padėk, vaike tu tą fotoaparatą. Ir eik dirbti. Kąnors pažįsti toje aplinkoje? Ne. Eik dirbti. Tiurėk savo omenyje, kad su tais menais vienas iš tūkstančio GAL kažkur ir nueina, miela vištele tu mūsų.” O aš kai kokių dvidešimt trijų, kaip šarkelė žiūrėdavau tik į tuos namus, kur viskas švyti smaragdais ir safyrais. Ir savo pervargusiems tėvukams drabstydavau, kokie jūs nuobodūs. Žinai, kiti ir pakeliauja. Ir į balių nueina. Gražiai rengiasi ir fainai atrodo viešose vietose. Žodžiu, kaip tu drįsti šitaip demotyvuoti mano spalvotas vidurinės klasės vištelės svajones, nes taigai viskas yra įmanoma. Tik reikia… Dirbti. Ir kažkur kažką pažinoti.
O tada truputėlį ūgtelėjus iš vištelės į brandžią vištą, po pekiolika valandų lakstant su kava ir konjako stiklais apkrautais padėklais, viskas ėmė kristi į savo vietas.
Tikriausiai visus šiandieninius ekonominius neramumus būtų galima pavadinti “Kalmaro nosies paradoksu”.
Matote, sovietinėje Lietuvoje buvo kiek sėsliau. Čia dauguma buvo vidurinioji klasė. Ir dirbdamas sąžiningai bei kruopščiai- kiekvienas mūsų tėvelis bei mamytė buvo ramus, kad sunkus darbas bent jau garantuos asmeninį būstą. Pakankamą kiekį kalorijų ant pietų stalo. Kokybišką išsilavinimą palikuonims. O laimė bei geras psichologinis mikroklimatas artimojoje aplinkoje yra individualus ir subjektyvus poreikis, kuriam receptų ieškome kasdien.
Tai beieškant tų laimės receptų žmonės visko prisigalvoja. Ir gero. Ir nelabai. Mes visi esame linkę lygiuotis į geresnius. Retas, kuris drįįsta lygiuotis į pačius geriausius. Tačiau taške tarp nepriklausomybės atgavimo iki šiandienos, pasaulis išgyveno vidurio amžiaus krizę. Ak, kaip mums visiems norėjosi to safyrų ir smaragdų blizgesio. Toks jausmas, kad nuo pirmųjų metų mokykloje visi buvome susodinti į automobilius ir paleisti sukti nesibaigiančius Formulės 1 ratus. Čia ir tėvukai pasidalino į dvi stovyklas. Ne vienas ėmė giedoti Forever young I wanna be. Deja, trąsoje vieniems teko suktis su plastikiniu elektromobiliuku, kiti gavo kartingą, kai kai kas vairavo standartinį bolidą su aliuminio korpusu. Kai kas stiklo pluošto. Buvo tokių, kas trąsa prasinešdavo su džipu ar išvis tanku, netyčia ištaškydami visus mažuosius mašiniukus. Infliacija, tapo nesibaigiančių lenktynių kuru. O varžytis ant lygaus asfalto, kai tave bet kuriuo momentu gali nuspriegti į šalį džipas-vargina. Tai dauguma išvis pasirinko dirbti techniniame aptarnavime. Bet dirbant boksuose vistiek baisiai norisi į lenktynes. Juk retsykiais turą laimi ir standartinis bolidas. Turbūt nedaugelis ten atrado laimę. Pasitenkinimas ir ramybė- vis šis tas.
Vis šis tas turėtų būti moto, apibendrinantis viską, ką išgyveno karta kam šiuo metu per trisdešimt ir toliau tęsia mano. Vis šis tas, ko gero, niekur ir nebedings. Lenktyniauti jau vargiai bėra ko. Per pastaruosius trisdešimt metų, ieškodami laimės piliulių prigalvojome tokį kiekį prekių ir paslaugų, kad tolimesni žingsniai šiame sektoriuje, ko gero, išsiskirtų su sveika vertybine nuovoka.
Tad čia ir prieiname prie kalmaro nosies paradokso. Matote, tie prekių ir paslaugų išradėjai visi labai blizgūs ir gražūs. Stovi jie tvirtai, kaip vieninteliai sėkmės pavyzdžiai, o skaudi tiesa ta, kad čia tie, kur tiesiog „Age of Empires“ žaidime turi Big Daddy cheatą. Kur per Formulę-1 lekia su džipu arba Net ne Vienas.
Bet blogybė nėra lenktynėse. Šiaip jau ji slypi milžiniškoje socialinėje spragoje. Matote, kai mūsų tėvukai buvo jauni, jie dirbo krupščiai ir sąžiningai, nesmurtavo, nesitručino narkotikais, negėrė, ir apskritai būdavo nuoširdesni bendraudami, kadangi žinojo, jog pabaigę mokslus bent jau turės savus namus. Šiandien geras boksų darbuotojas namus gali įįsigyti su paskola, dėl kurios tenka tūkstantįį sykių per sąžiningo darbo dieną, pasakyti Na, vis šis tas. Vis tas savaitgalis svetur, vis tas geresnis kompas mažąjam mokslininkui, vis tas realaus gyvenimo automobilis bus sutvarkytas. Nes vis reikia važiuoti į darbą laiku. Ir neduokdie ne kitaip. Nes už manęs stovi pilna nenusisekusių lenktyninkų, kurie nori į BŪTENT šitą boksą.
Ar jaučiate, kur krypstu? Su prekėmis ir paslaugomis protingai elgtis geba retas aptarnaujančio personalo darbuotojas. O tie, kuriuos jaunystės entuziazmui garuojant išvis į šoną ištėškė džipas, aplenkė vaikiškas elektromibilis, yra kaip vėžys. Dauguma jų pyksta, kad nemoka važiuoti. Tai pasirenka užkišinėti kelią kitiems ir trinasi elitinėse menėse, kaip tikri tinklinio marketingo profesionalai, kitaip nepraslystų. Į tas blizgančias menes, pas nimfas ir hurijas. Kai kam lenktyniauti net nesuteikiamas šansas. Į boksus šiaip sau neužsuksi. O stebint viską iš po krūmo atsiranda nemenka rizika gauti nuolauža į skalpą.
Taip Formulė Varau Ne Vienas, bei džipai su tankais saugiai sėdi savo safyrų bei smaragdų miesteliuose, inkrustuodami nesuskaičiuojamų NT objektų sienas svetimomis idėjomis. Čia kaip kokiais klasicizmo laikais,vienas kitas dvarininkas bent jau tampa mecenatu. Ištraukia keletą iš už krūmo. Kartais užmeta akį, kas gerai vairuoja lūženą. Ačiū. Viena savižudybe ar priklausomybės byla mažiau- jau daug.
Didžioji dalis mūsų, jaunimėlio, sėdi su savo kalmaro nosimi. Ir net nebemato prasmės lenktyniauti. Man tai dvidešimt aštuoni. Traukia sodininkystė. Nes tas fotoaparatas. Kad ir turi meninės bei socialinės vertės. Bet yra užgožtas kažkieno draugės, kuri prieš lenktynės pamojuoja vėliavėle.
Matote, man tai protėviai NT uždirbo. O ir šiaip toj trąsoj ant tiek viskas visiems atsibodę, kad ratus besuka tik džipai, tankai ir standartiniai bolidai su savo komandomis.
Tai sakau, geriau ir aš būsiu aptarnaujantis personalas. Visi mes dabar-kalmarai, toje įduboje jaučiamės nepakankamai įvertinti ir truputį svetimi.
Tai reziumė visos šios esė labai paprasta- prašau paaiškinkite, kodėl NT šiai dienai yra tokia didelė vertybė, dėl kurios verta aukoti nesuskaičiuojamas žmogiškųjų išteklių sąnaudas bei moralinius principus? Visi mes Lietuvoje kuriame maždaug dėl savęs, stovėdami už burgerinės prekystalio ir LAUKIAM savo GALBŪT momento, kasdien pakartodami VIS ŠIS TAS.
Žinote realiai jūsų sprendimus reiktų iliustruoti taip:
